1485 m. rugpjūčio 20 d.

Vėliau tądien būriams vėl traukiant dulkėtais keliais ir keikiant karštį, Džasperas prisigretina su savo žirgu prie sūnėno.

— Jūsų didenybe, leiskite man pasišalinti, — paprašo jis.

— Ką? — pabunda Henrikas iš apmąstymų. Jis išbąla, rankomis stipriai sugniaužia vadeles. Džasperas pastebi įsitempusį jaunuolio veidą ir nebe pirmą kartą paklausia savęs, ar tas vaikinas pakankamai stiprus, kad įgyvendintų motinos jam numatytą likimą.

— Noriu sugrįžti tuo keliu, kuriuo atjojome, ir pasirūpinti slėptuvėmis, parengti arklius. Gal net nukeliausiu iki pajūrio, nusamdysiu valtį, kad lauktų...

Henrikas atsigręžia į savo globėją.

— Jūs manęs nepaliekate?

— Sūnau, taip pat lengvai galėčiau palikti savo sielą. Tik noriu užtikrinti saugų atsitraukimą.

— Nes pralaimėsime.

— Jeigu pralaimėsime.

Jaunuoliui ta akimirka sunki.

— Jūs nepasitikite Stenliu?

— Ne, nebent būtų pasiekiamas akmeniu.

— Jeigu jis neprisidės prie mūsų, mes pralaimėsime?

— Viską lems skaičiai, — tyliai aiškina Džasperas. — Karalius Ričardas turi dvigubai daugiau vyrų negu mes, o pas mus dabar apie du tūkstančius. Jeigu mus parems Stenlis, turėsime penkių tūkstančių armiją. Tada, tikėtina, nugalėsime. Bet jeigu Stenlis prisijungs prie karaliaus, o su juo — ir brolis, tada du tūkstančiai mūsų atsidurs prieš septynis karaliaus tūkstančius. Gali būti narsiausias riteris iš visos kavalerijos, tikriausias iš visų kada nors gimusių karalių, bet išvedęs į lauką du tūkstančius karių prieš septynis veikiausiai pralaimėsi.

Henris linkteli.

— Žinau. Aš įsitikinęs, kad Stenlis manęs neapgaus. Motina prisiekia, kad jis mums padės, o ji dar niekada neklydo.

— Sutinku. Bet aš geriau jausiuos, jei žinosiu, kad galėsime atsitraukti reikalams pakrypus kita linkme.

Henrikas linkteli.

— Grįšite, kai tik galėsite?

— Šito nė už ką pasaulyje nepraleisiu, — šypteli Džasperas. — Gero kelio, jūsų didenybe.

Henrikas linkteli ir stengiasi užgniaužti siaubingos netekties jausmą, kai vyras, nepalikęs jo dvidešimt aštuonerius metus, apsuka žirgą ir lėtai nurisnoja į vakarus, į Velsą.

Kai Henriko armija išjoja kitą dieną, jaunasis Tiudoras joja armijos priešakyje šypsodamasis į kairę ir į dešinę, aiškindamas, kad Džasperas išjojo susitikti su jaunais rekrūtais ir vesti juos į Aterstoną. Savanoriai velsiečiai ir anglai nudžiunga tai išgirdę, tiki jaunuoju lordu, kuriam prisiekė tarnauti. Švedų karininkai abejingi — jie apmokė tuos kareivius, rimčiau mokytis per vėlu. Daugiau žmonių nepamaišytų, bet jiems mokama už tai, kad kariautų, ir papildomi žmonės reiškia, kad grobį teks dalytis mažesnėmis dalimis. Prancūzų nusikaltėliai, kurie atvyko čia tik išsikovoti laisvės ir prisigrobti, išvis nesuka dėl nieko galvos. Henrikas žvelgia į savo karius drąsiai šypsodamasis ir jaučia siaubingą jų abejingumą.